Ričardas Malinauskas
Druskininkų savivaldybės meras

Savanorystės metams ir Tarptautinei savanorių dienai paminėti šią savaitę Druskininkuose organizuotas renginys „Savanorystė veža“, į kurį susirinko beveik šimtas druskininkiečių, savanoriaujančių įvairiose organizacijose.

Susirinkusiuosius pasveikinęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas dėkojo savanoriams už jų pagalbą kitiems žmonėms.

„Džiaugiuosi, kad Druskininkuose savanorystė apima daugybę skirtingų sričių. Kad vis populiaresnė tampa jaunimo savanoriška tarnyba, kad savanorystę atranda senjorai, kad vis stipresnės tampa savanorius priimančios organizacijos.  Savanorių pagalba yra labai vertinga ir reikalinga – tai ypač pamatėme per pandemiją. Žaviuosi kiekvienu savanoriu, kuris padeda šalia esančiam žmogui. Mūsų bendruomenės stiprybė – tokie žmonės, kaip jūs.  Jūs dovanojate dalelę savo dėmesio ir net gyvenimo kitiems – tai labai kilnu. Žinau, kad savanoriaujate ne dėl atlygio, ne dėl įvertinimų ar apdovanojimų, bet linkiu, kad dovanojamas gerumas gyvenime jums sugrįžtų su kaupu“ – sakė R. Malinauskas.

Renginio metu vyko diskusija „Savanorystė veža... Ir kur nuveža?“, kurioje savo patirtimi apie savanorystę dalinosi  pašnekovai: jaunimo savanoriškos tarnybos programą baigusi ir jaunimo renginiuose savanoriavusi Neda Straigytė, Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas Algirdas Šimkus, dirbęs Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios kapelionu, paliatyviosios terapijos komandos nariu, asociacijos „Padėkime vaikams“ , kuri nuo 2019 m. yra akredituota savanorišką veiklą organizuojanti organizacija  Druskininkų savivaldybėje,  vadovė Laura Gardziulevičienė,  Lietuvos ūkininkų sąjungos Druskininkų padalinio pirmininkas, aktyvus Jovaišių bendruomenės narys Antanas Vailionis bei ukrainietis Oleksandras Khromenko, kuris iš Ukrainos į Druskininkus atvyko prieš 7 metus, ten kilus kariniam konfliktui. Druskininkiečiams puikiai pažįstamas iš „City Coffee“ kavinės, kurią su šeima atidarė Druskininkuose, dabar Oleksandras darbuojasi „Tech Spa“. Dar gyvendamas Ukrainoje jis aktyviai savanoriavo sporto renginiuose, atvykus į Druskininkus savanorystė taip pat nebuvo pamiršta, ypač aktyviai Aleksandras savanoriavo prasidėjus karui: vyko prie Lenkijos-Ukrainos sienos savanoriauti, o jo šeima tapo tikru pagalbos ramsčiu iš Ukrainos į Druskininkus atvykstantiems žmonėms.

Diskusijos moderatorius Juozas Kazlauskas kvietė pasidalinti, nuo ko prasidėjo diskusijos dalyvių savanorystės kelias, kas skatina ir motyvuoja savanoriauti, kas savanorystėje gali nuvilti bei kvietė prisiminti pačias įdomiausias savo patirtis.

Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas Algirdas Šimkus atkreipė dėmesį, kad savanorystė neatsiejama nuo santykio su kitu žmogumi, pagalbos kitam.

Antanas Vailionis pažymėjo, kad vienokia savanorystė yra organizacijoje, kitokia – kai savanoriaujama iš savo iniciatyvos, tiesiog pastebint, kad pagalbos reikia šalia esančiam žmogui.

Pasakodamas apie savanorystės patirtį, kuomet prasidėjus karui vyko prie Ukrainos-Lenkijos sienos Oleksandras Khromenko atviravo, kad tuomet, kai nepažįstami žmonės suvienijo jėgas padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, jis dar kartą įsitikino žmonių gerumu.

Oleksandras taip pat pažymėjo, kad savanoriaujant nereikia norėti pakeisti pasaulio, svarbu pradėti nuo mažų darbų, pasaugoti save, kad galėtum padėti kitam.

Laura Gardziulevičienė pažymėjo, kad savanoriaujant, ypač pradžioje,  gali atsirasti baimių, emocijų – tam labai svarbi pagalba iš šalies, kad būtų su kuo pasikalbėti, pasidalinti jausmais, išgyvenimais ir tęsti savanorystės kelionę.

Neda Sraigytė pasidalino savo patirtimi, kai lankant senyvo amžiaus giminaitę jai staiga pasidarė silpna, ir mergaitė išgelbėjo moters gyvybę.

Visi diskusijos dalyviai vienbalsiai pritarė, kad sunkiausia savanorystėje yra tada, kai savanoris bando padėti žmogui, bet pats žmogus nenori padėti sau.

Diskusijos nuotraukų galeriją rasite čia.