Birželio mėnesį prie Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos vairo stojo savivaldybės skelbtą konkursą laimėjusi alytiškė Jolita Petkevičienė.
Daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį švietimo srityje turinti J. Petkevičienė savo profesinį kelią pradėjo Vilniaus pedagoginiame universitete, kur baigė lietuvių kalbos pedagogikos studijas. Vėliau gilino žinias ir įgijo magistro laipsnį švietimo lyderystės srityje ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
J. Petkevičienė yra sukaupusi daug vertingos patirties dirbdama vadovaujamose pareigose: ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, vadovavo Alytaus Senamiesčio pradinei mokyklai. Šalia darbo mokykloje, dešimt metų ji dirbo ir Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – iš pradžių kaip išorės vertintoja, o vėliau – kaip mokyklų veiklos tobulinimo konsultantė.
Į Druskininkus J. Petkevičienė atkeliavo su solidžiu žinių bagažu ir aiškia vizija: stiprinti mokyklos ryšius, užtikrinti saugumą ir auginti mokyklos bendruomenę, kurioje svarbiausias – žmogus.
Nuo mokytojos iki švietimo lyderės: patirtys, kurios formavo profesinį augimą
Mokykloje J. Petkevičienė pradėjo dirbti 2001 m. Iš pradžių kaip lietuvių kalbos mokytoja, vėliau – kaip direktoriaus pavaduotoja, galiausiai – kaip mokyklos vadovė. Darbo pradžią ji prisimena su džiaugsmu.
„Nesigailiu nė vienos dienos, kad tapau mokytoja. Man patiko šis darbas, buvo lengva rasti ryšį su mokiniais, įgyvendinti idėjas. Stengiausi matyti kiekvieną vaiką – kas jam rūpi, kas jam įdomu. Džiaugiuosi, kad tuometiniai vadovai pamatė ir įvertino mano potencialą, nes jau 2005 m. pradėjau dirbti pavaduotoja“, – pasakoja Jolita Petkevičienė.
Paklausus, ar nebuvo sunku jaunai mokytojai, ar nejautė kolegų konkurencijos, ji šypsosi, kad visą gyvenimą į žmones ji eina atvira širdimi, galbūt todėl ji jautė palaikymą, iki šiol su buvusiais kolegomis palaiko šiltus ryšius.
Pasiteiravus, kas padėjo jai augti kaip lyderei, J. Petkevičienė išskiria kelias kertines patirtis.
Pirmoji – dalyvavimas mokyklų tobulinimo programoje 2002–2004 m. Vos pradėjusi darbą mokykloje, moteris turėjo galimybę sudalyvauti šioje programoje, kuri atnešė visiškai naują požiūrį į bendradarbiavimą, dalijimąsi ir aktyvius mokymosi metodus.
„Tai buvo visos Lietuvos iniciatyva – ėmė formuotis bendruomenė, tinklas žmonių, kuriems rūpėjo pokyčiai. Iš pradžių buvau dalyvė, o kituose programos etapuose – jau konsultantė, kviečianti mokyklas išbandyti naujas mokymosi strategijas, kurios kalba apie aktyvų mokymąsi, įsitraukiantį mokinį. Praėjo nemažai laiko, bet šių temų aktualumas išliko iki šiol“, – pažymi Jolita Petkevičienė.
Antroji svarbi patirtis – dalyvavimas „Lyderių laiko“ programoje, kurios metu J. Petkevičienė baigė magistrantūros studijas ir tapo Alytaus miesto „Lyderių laiko“ projekto vadove.
„Tai buvo ir pasitikėjimas, ir iššūkis. Siekėme suburti miesto mokyklas ne konkurencijai, o bendram tikslui – mokinių ugdymo kokybei. Tuomet užsimezgė gražūs bendradarbiavimo ryšiai ir su Druskininkų savivaldybe“, – prisimena ji.
Aktyvi moteris neapsiribojo vien darbu mokykloje. Beveik dešimtmetį J. Petkevičienė dirbo išorės vertintoja, ir ši patirtis paliko ryškų pėdsaką jos profesinėje patirtyje.
„Ilgametė vertinimo praktika išmokė žvelgti į mokyklą kitu kampu – atpažinti sąsajas, problemas, jų priežastis, stipriąsias puses ir tobulintinas sritis, suprasti, ką daryti su turimais duomenimis“, – sako ji.
Iš vertintojo vaidmens natūraliai kilo poreikis pereiti prie konsultavimo.
„Mokyklos dažnai bijo išorinio vertinimo, bet mano tikslas niekada nebuvo ieškoti klaidų – aš eidavau su tikslu padėti. Siekiau sudaryti galimybę mokyklos bendruomenei pažvelgti į save iš šalies“, – aiškina Jolita. Ji pastebėjo, kad duomenys dažnai likdavo stalčiuje, o pokyčių neįvykdavo – todėl konsultavimas tapo būdu padėti mokykloms suprasti, kaip galima panaudoti vertinimo rezultatus realiam augimui. Ji dirbo su mokyklomis lydėdama jas nuo strateginio planavimo iki pokyčių įgyvendinimo.
Žavi aiški Druskininkų švietimo kryptis ir bendrystė
J. Petkevičienės pažintis su Druskininkų švietimo sistema prasidėjo dar „Lyderių laiko“ projekto metu. Vėliau teko lankytis seminaruose, skaityti pranešimus, bendrauti su švietimo bendruomene. Pasak jos, Druskininkų savivaldybė išsiskiria aiškia strategine kryptimi – čia švietimas nėra tik formalus administravimas, bet kryptingas, vizija grįstas veikimas.
„Džiugu matyti, kad atsakingai žvelgiama ne tik į akademinius rezultatus, bet ir į tai, kaip jie pasiekiami – kokiomis sąlygomis auga ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Man artima duomenimis grįsta sprendimų kultūra, o Druskininkai labai gerai žino, kur jie yra, kokie jų rezultatai ir kokių pokyčių siekia. Čia siekiama kurti įtraukią mokyklą – ne tik specialiųjų poreikių vaikams, bet kiekvienam vaikui, kad jis rastų savo kelią. Ir tam, kuris mokosi lengvai, ir tam, kuriam reikia daugiau pagalbos“, – sako J.Petkevičienė.
Ją žavi ir Druskininkų švietimo įstaigų bendradarbiavimo kultūra, savivaldybės investicijos į infrastruktūrą bei švietimo lyderystę.
Paklausus apie sprendimą dalyvauti „Atgimimo“ mokyklos vadovo konkurse, J. Petkevičienė šypsosi – sprendimas ateiti į „Atgimimo“ mokyklą gimė ne iš ambicijos, o iš tikėjimo, kad sukaupta patirtis gali būti prasmingai pritaikyta naujame etape.
Turi aiškią viziją
Jau nuo pirmųjų susitikimų su mokyklos bendruomene naujoji mokyklos vadovė pajuto stiprų vidinį potencialą – norą augti, tobulėti, išsaugoti ir puoselėti tradicijas, pilietiškumą, bendrystę.
„Šioje mokykloje slypi didžiulė vidinė jėga. Ne veltui ji vadinasi „Atgimimo“ mokykla – šis pavadinimas turi gilią prasmę ir simboliką. Tai ne tik žodis, tai kvietimas atsinaujinti visomis prasmėmis – nuo fizinės aplinkos iki vidinių procesų. Jaučiu iš jų savotišką laukimą, juk ateina naujas etapas. Tai natūralus jausmas. Bendruomenė yra pasirengusi pokyčiams, tikiu, kad mūsų laukia gražus kelias“, – pastebi ji.
Paklausus, ar ateidama vadovauti „Atgimimo“ mokyklai, ji turėjo viziją, J. Petkevičienė sako, kad šią viziją formavo dar nuo vaikystės – ji aiški ir nekintanti: kiekvieno saugumas ir tobulėjimas yra visų atsakomybė ir įkvėpimas.
„Noriu, kad kiekvienas – ne tik mokinys, bet ir mokytojas, personalo darbuotojas – mokykloje jaustųsi saugus, turėtų galimybę augti, o kartu tai būtų visos bendruomenės rūpestis. Ne vieno vadovo, o kiekvieno iš mūsų“ , - sako moteris.
J. Petkevičienė pabrėžia, kad saugumo ir pasitikėjimo jausmas yra pamatas, ant kurio statomi akademiniai pasiekimai. Pasak jos, svarbu rasti pusiausvyrą tarp rezultatų ir jų pasiekimo kelio. Svarbu, kad kiekvienas vaikas pasiektų tiek, kiek gali, turėdamas tam sąlygas ir jausdamasis atsakingas už savo mokymąsi. Tačiau kartu jis turi žinoti – jei prireiks pagalbos, jos sulauks.
Kalbėdama apie šiandieninio vadovo vaidmenį, J. Petkevičienė akcentuoja – mokyklai nebeužtenka tik administruojančio vadovo. „Švietimo įstaigos gyvena nuolatiniame pokytyje. Reikia telkiančio, įkvepiančio lyderio, kartu turinčio aiškią strateginę kryptį. Vadovas turi matyti, kokia mokykla bus po penkerių metų, net jei šiandien dar sunku tuo patikėti. Jis turi padėti tuo patikėti kitiems.“
Ji pabrėžia, kad mokyklos sėkmė šiandien priklauso nuo to, kiek pavyksta sukurti pasitikėjimu grįstą kultūrą, kurioje galima atvirai kalbėti apie iššūkius ir tobulintinas sritis. „Vadovas turi jausti žmones – vienam reikia laisvės veikti, kitam – padrąsinimo, trečiam – konkretaus patarimo. Gebėjimas matyti žmones ir reaguoti į jų poreikius – vienas svarbiausių lyderio bruožų šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje.“
Iš vaikystės patirties – į šiandienos sprendimus
J. Petkevičienė gimė ir augo Alytuje. Labiausiai vaikystėje ji mėgo skaityti – buvo dažna bibliotekos lankytoja, knygos leido pasinerti į įdomų pasaulį, formavo pasaulėžiūrą, skatino kūrybiškumą. Nors buvo stropi mokinė, kurios pažymių knygelėje puikavosi aukšti įvertinimai, tačiau tuometinę mokyklos sistemą ji prisimena toli gražu ne su malonumu.
„Aš augau istoriniame lūžyje. Tuometinėje mokykloje tu negalėjai būti kitoks, reikėjo įtilpti į tam tikrus rėmus, man trūko saviraiškos laisvės, žmogiško ryšio. Galbūt dėl šios savo patirties labai gerai žinau, kokią mokyklą noriu kurti“, – sako moteris.
„Man svarbiausia – žmogiškas ryšys, dėmesys ir saviraiškos laisvė. Vaikai yra skirtingi: vieni rašo dailyraščiu, o kiti – paraštėse. Suaugusieji neturėtų to drausti – pirmiausia reikia suprasti, kodėl kyla toks poreikis. Galbūt užtektų pasiūlyti paprastą lapą be paraščių? Man itin svarbu priimti vaiko unikalumą. Tikėtis, kad visi vaikai augs vienodai, susodinus juos vienoje linijoje, – tiesiog neįmanoma“, – įsitikinusi J. Petkevičienė.
Paklausus, ar nuo vaikystės svajojo dirbti mokykloje, J. Petkevičienė sako, kad tvirtai apsisprendusi nebuvo. Ją žavėjo ne tik lietuvių kalba, bet ir istorija, kitos humanitarinės krypties studijos.
„Šiandien aš dėkinga likimui, kad tuomet apsisprendžiau ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Pasirinkau lietuvių kalbos filologiją, nes mylėjau literatūrą – jos centre visada yra žmogus, santykis, ryšys. Tai, kas man iki šiandien yra be galo svarbu“, – pasakoja moteris.
Šiais metais suėjo lygiai dešimt metų, kai J. Petkevičienė pabaigė švietimo lyderystės studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
„Šios studijos buvo labai sąmoningas ir apgalvotas žingsnis. Norėjau geriau suprasti, kaip auginti mokyklą, kaip ją vesti pirmyn ir įgyvendinti pokyčius. Vertingos buvo pažintys su kitų mokyklų vadovais – jos suteikė naujo požiūrio, įkvėpimo“, – sako J. Petkevičienė.
Palaikymas, įkvėpimas ir vidinė pusiausvyra
Paklausus J. Petkevičienės, kaip artimieji reagavo į jos sprendimą pradėti dirbti Druskininkuose ir kasdien čia atvykti iš Alytaus, ji šypsosi – tiek iš vyro, tiek iš vaikų sulaukė palaikymo.
„Šeimoje apie tai daug diskutavome – kad gali tekti grįžti vėliau, išvykti anksčiau, nes aš nesu tas žmogus, kuris dirba nuo 8 iki 17 valandos. Dirbu iš širdies, o šeima tai supranta. Jaučiu jų palaikymą kasdien – per klausimus, kaip jaučiuosi, kaip sekasi, kokios mano mintys ir idėjos. Vakarienė ant stalo – tai irgi palaikymo forma“, – šypsosi ji.
Vyresnysis sūnus gyvena Vilniuje, dukra ką tik baigė pirmąją gimnazijos klasę. Abu vaikai supranta, kad tai – nauja mamos profesinė kelionė ir ją palaiko.
Kalbėdama apie tai, kas ją įkvepia gyvenime, „Atgimimo“ mokyklos vadovė nedvejodama sako – žmonės.
„Įkvepia sutikti žmonės, kurie yra sąžiningi su savimi ir kitais. Įkvepia kūrybingi, iniciatyvūs mokytojai, smalsūs ir išradingi vaikai. Labiausiai – akimirkos, kai matai, kaip iš idėjos gimsta kryptis, o kartu su ja pradeda judėti visa bendruomenė. Ypatingai įkvepia momentai, kai žmogus, kuris iš pradžių netikėjo pokyčiu, ima juo džiaugtis. Tokios akimirkos – tarsi patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“, - sako moteris.
Po intensyvios dienos J. Petkevičienė ieško tylos. Namų aplinkoje atgaivą randa gėlynuose, knygose, fotografijoje
„Anksčiau Alytuje eidavau į darbą pėsčiomis 40 minučių – tai buvo mano laikas sau. Dabar važiuoju automobiliu, bet vis tiek ieškau tylaus laiko pagalvoti, kas šiandien buvo šviesaus, ką nusprendžiau, ką galėjau padaryti kitaip. Tyla man labai svarbi tam, kad galėčiau vėl produktyviai dirbti “, – šypsosi moteris.
Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas:
Susitikę su „Atgimimui“ vadovauti pradėjusia Jolita Petkevičiene, aptarėme ir jos viziją, ir tikslus, ir bendruomenės lūkesčius.
Kiekviena mokykla yra stipri tiek, kiek stipri ir vieninga yra jos bendruomenė. Tad noriu paraginti „Atgimimo“ mokytojus, mokinius, tėvus, darbuotojus – būti drąsiais, vieningais, atvirais naujovėms. Bendras darbas, konstruktyvus dialogas, pagarbus bendravimas leis užtikrinti, kad mokykla ne tik tęstų savo gražias tradicijas, bet ir drąsiai augtų kaip šiuolaikiška, atvira, stipri ugdymo įstaiga.
Sėkmės direktorei ir visai bendruomenei.